Kosmosas:

Pagrindinė nežemiškos gyvybės atsiradimo planetoje sąlyga yra vandens buvimas joje. Kaip žinome, Marse kadaise buvo daug vandens, tačiau tam tikru metu planeta prarado magnetinį lauką, o vėliau ir atmosferą, todėl vanduo išgaravo.

Penktadienį NASA teigė, kad tikimybė, jog nuolaužos nukris ant ko nors, yra labai maža. Kosmoso agentūros duomenimis, didžioji 2450 kg sveriančio palydovo dalis sudegs atmosferoje. Tačiau tikimasi, kad kai kurie fragmentai pasieks Žemės paviršių.

Nakties danguje vienu metu matomos visos Saulės sistemos planetos. Merkurijų, Venerą, Marsą, Jupiterį ir Saturną galima pamatyti plika akimi, o Uraną ir Neptūną - per žiūronus arba teleskopą.

Buvo naudojami NASA palydovų "Voyager" ir "Cassini" bei antžeminių teleskopų duomenys. Specialistai, naudodami ryškios infraraudonųjų spindulių šviesos vaizdus Jupiterio viršutinėje troposferoje, t. y. atmosferos sluoksnyje, kuriame formuojasi būdingi įvairiaspalviai dryžuoti debesys, tyrė temperatūros informaciją. Jie buvo matuojami per tris planetos orbitos ciklus, kurių kiekvienas trunka apie 12 Žemės metų.

Marse aptiktas vulkaninis aktyvumas reiškia, kad po Marso paviršiumi esantis šilumos šaltinis gali sudaryti tinkamas sąlygas mikrobinei gyvybei. Apie šį atradimą rašoma moksliniame leidinyje "Nature Astronomy".

Iš tiesų, vieni ryškiausių šviesos šaltinių Visatoje yra supermasyvios juodosios skylės. Na, iš tikrųjų ne pačios juodosios skylės, o aplink jas esanti medžiaga, nes jos aktyviai siurbia didžiulius kiekius medžiagos iš savo artimiausios aplinkos.

Marso meteoritų izotopinė sudėtis parodė, kad prieš 4,5 mlrd. metų Raudonąją planetą intensyviai bombardavo asteroidai. Jis atnešė tiek daug vandens, kad Marsas trumpam pasirodė esąs kur kas tinkamesnis gyvybei atsirasti nei jo kaimynė Žemė.

Spalio 9 d. mokslininkai užfiksavo didžiausią sprogimą Visatoje, praneša "Al Arabiya". Jis buvo toks galingas, kad išsiskyrusi energija paveikė viršutinius Žemės atmosferos sluoksnius. Toks įvykis pasitaiko tik kartą per tūkstantį metų.

Kvynslando universiteto tyrimas atskleidė naują paslaptingo, nenuspėjamo ir potencialiai pražūtingo astrofizikinio reiškinio pobūdį.

Naujas didelis tolimų supernovų tyrimas leido įvertinti tamsiosios energijos kiekį Visatoje ir apskaičiuoti jos plėtimosi greitį. Tačiau šie skaičiai neišsprendė, o tik dar labiau pagilino seną kosmologijos paradoksą. Jie dar labiau nesutampa su panašiai tiksliais rezultatais, tačiau gautais stebint reliktinį foną.

Kembridžo universiteto vadovaujama tarptautinė mokslininkų grupė rado naujų įrodymų, kad po Marso pietine poliarine kepure gali būti skysto vandens.

Klermono-Overnio ir Bairoito universitetų mokslininkų grupė rado įrodymų, kad ankstyvuoju Žemės gyvavimo laikotarpiu jos sudėtis pakito dėl susidūrimų sukeltos erozijos.

Kinijos astronomai paaiškino beveik 2 000 paslaptingų FRB - greitų radijo žybsnių, sklindančių iš tolimojo kosmoso - kilmę.

Neseniai žurnale "Earth and Planetary Astrophysics" pristatytame tyrime tarptautinė mokslininkų grupė aptaria įvairias misijos į hipotetinę 9-ąją planetą galimybes. Mokslininkai mano, kad erdvėlaivio siuntimas į 9-ąją planetą galėtų duoti mokslinės naudos, panašios į tą, kurią gavo NASA erdvėlaivis "New Horizons", 2015 m. aplankęs Plutoną. Tačiau ar ši planeta iš tikrųjų egzistuoja?

NASA marsaeigis "Perseverance" pastaruosius pusantrų metų praleido Marse, tyrinėdamas senovinį ežero dugną, vadinamą Jezero krateriu. Pagrindinis "Perseus" tikslas - surinkti uolienų mėginius 45 km pločio teritorijoje, kurią mokslininkai jau seniai laiko geriausia vieta ieškoti mikrobinės gyvybės, galėjusios egzistuoti prieš 3,5 mlrd. metų, požymių.